Santaros žinios: 6 medikai iš Santaros klinikų išvyksta į pirmąją misiją Ukrainoje

 

VUL Santaros klinikos kartu su medikų komanda siunčia ir antrą medicininių priemonių siuntą, kurią sudaro 6 paletės įvairių medicinos pagalbos priemonių ir vaistų, skirtų suteikti skubiai neatidėliotinai pagalbai kare sužalotiems žmonėms – tvarsliavos žaizdoms gydyti, intubacinių vamzdelių, vienkartinių ir chirurginių pirštinių, švirkštų, nuskausminamųjų, anestetinių, kraujo krešėjimą veikiančių ir kitų vaistų.

 

Santaros klinikų pirmoji siunta Lvivo karo ligoninę jau yra pasiekusi. Joje buvo kraujagyslių protezų, kraujagyslėms ir žaizdoms siūti skirtų siūlų, vienkartinių švirkštų.

 

 

Gydytojas anesteziologas-reanimatologas Rokas Tamošauskas į Ukrainą vyksta su pirmąja grupe ir jam pavesta vadovauti anesteziologų grupei. Paklaustas dėl apsisprendimo vykti į šią savanorišką misiją, gydytojas sako, jog pirmoji žinia apie prasidėjusį karą kaip ir daugeliui smogė į paširdžius: „Pajautėm, kad ne tik Ukrainą užpuolė. Užpuolė mus visus – visą europiečių tapatybę, nepriklausomų šalių laisvę. Dėl to ir atsakas turi būti mūsų visų – turime gintis, kad nugalėtume tą milžiną molinėmis kojomis“.

 

Medikas džiaugiasi, kad ir dabar jau yra praturtėjęs pažintimis su gydytojais savanoriais: „Tai yra didūs žmonės, man didelė garbė būti kartu su jais. Kartu padėsime karo sužalotiems žmonėms – civiliams ir kariams, kuriems mūsų pagalba bus reikalinga. Tegu tai būna mūsų padėka Ukrainai už jų kovą ir viltį nugalėti“.

 

Santaros klinikų anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja Onė Bartkienė vykti į karo siaubiamą Ukrainą nutarė tą pačią akimirką, kai perskaitė skelbimą: „Man tai svarbu, nes karas Ukrainoje ne tik šios šalies karas, tai mūsų visų karas. Turime padėti jį laimėti galvodami ir apie savo tėvynę, kad tas karas nepasiektų mūsų. Galybė jausmų pynėsi jau pirmąją karo dieną – nuo pykčio ir neapykantos iki gailesčio užpultai Ukrainai. Dėl to iškart ir nutariau prisidėti kuo galiu – man tai svarbu iš profesinės ir pilietinės pusės“. Slaugytoja O. Bartkienė turi darbo patirties karo aukų ligoninėje: „Esu dirbusi tokioje ligoninėje Saudo Arabijoje, teko prižiūrėti ir slaugyti sprogimų bei šūvių sužeistus pacientus, atvežtus iš karo lauko“. Į Ukrainą medikė išvyksta drauge su kolege iš skyriaus – Ina Šilingova.

 

Medikų grupė, išvykstanti į Ukrainą, išklausė Lietuvos kariuomenės teorinius mokymus kovinio rengimo centre. „Išgirdome reikalingų žinių, ko gali prireikti karo lauko sąlygomis – jei reikėtų išgyventi rūsyje ar miške, kaip elgtis esant sprogimams, gaisrui, kaip evakuotis, ieškotis slėptuvės, prisidengti, – pasakoja O. Bartkienė. – Taip pat esu išklausiusi atsargos majoro Alberto Daugirdo išgyvenimo pamokų, dalyvaudama jo organizuotoje išgyvenimo stovykloje. Todėl jaučiuosi pasirengusi šiai misijai“. Paklausta, ar nejaučia baimės vykti į karo zoną, O. Bartkienė atsakė turėjusi pakankamai laiko susigyventi su tokiomis nuotaikomis: „Noras vykti ir padėti stipresnis už mano nerimą, šis jausmas nenugali mano šalto proto. Suprantama, asmeninis saugumas man yra svarbus, dėl to atsakingai pakavau išgyvenimo kuprinę, dalyvavau mokymuose, Lietuvos kariuomenė mums parūpino šarvines liemenes ir šalmus. Jaučiuosi tvirtai ir blogos nuojautos neturiu“.

 

Paskutinę dieną prieš atsakingą kelionę O. Bartkienė turi nuveikti svarbių darbų – darsyk peržvelgti būtiniausių daiktų sąrašą, įkrauti mobiliuosius įrenginius, aplankyti artimuosius bei draugus ir dar vieną svarbų darbą padaryti: „Noriu nudažyti kiaušinius, kad namiškiams būtų tikros šv. Velykos“.

 

Grįžusi iš misijos anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja Onė Bartkienė atostogauti neplanuoja, nes pasitiki savo jėgomis – jaučiasi užgrūdinta ilgametės patirties reanimacijos skyriuje ir su emocijomis, kurias ten teks išgyventi slaugant sužalotus pacientus, tikisi susitvarkyti: „Vykdysiu  savo pareigą: atiduosiu savo jėgas tiems, kam jų reikia – pacientams ir medikams. Kai grįšime, toliau gyvensime įprastą gyvenimą“.