Šiemet, balandžio 15-tą dieną Algimantui Marcinkevičiui būtų sukakę 100-tas metų. Šį genialų gydytoją Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose jaukiame pokalbyje prisimins Algimanto Marcinkevičiaus mokiniai: akademikas profesorius Vytautas Sirvydis, gydytojas kardiologas akademikas profesorius Aleksandras Laucevičius ir gydytojas kardiochirurgas profesorius Kęstutis Ručinskas.
Gydytojo specialybės esminius dalykus galima išmokti, bet tapti gydytoju-kūrėju lemta ne visiems. Lietuvos širdies chirurgijos neįmanoma įsivaizduoti be akademiko profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus. Tai jis žengė pirmąjį žingsnį, paspartinusį širdies chirurgijos progresą Lietuvoje, jis tapo ištisa epocha mūsų širdies medicinoje. Gydytojas, aplenkęs laiką, šalia savęs būręs talentingus žmones, pradėjusius unikalias operacijas – organų transplantacijas, kurios mūsų šalies mediciną iškėlė aukščiau kitų Baltijos šalių.
Kardiochirurgas akademikas profesorius Vytautas Sirvydis: „Profesorius Algimantas Marcinkevičius buvo ypatinga asmenybė ir jo darbai medicinoje žymi naujos epochos pradžią. Nors pagrindinis profesoriaus tikslas buvo sukurti modernią širdies chirurgiją, bet tai tapo dideliu impulsu keistis, modernėti ir kitoms medicinos sritims – anesteziologijai-reanimatologijai, intervencinei kardiologijai, transplantologijai, kurios šiandien yra visiškai savarankiškos specialybės. Tuo metu nebuvo kitos tokios srities, kuri taip prisidėtų prie bendro medicinos progreso Lietuvoje. Ir prie Lietuvos kultūros kilimo. Tai buvo labai svarbu Lietuvos žmonėms“.
Santaros klinikų Širdies ir kraujagyslių chirurgijos centro vadovas, gydytojas kardiochirurgas profesorius Kęstutis Ručinskas. „Profesorius Algimantas Marcinkevičius daug prisidėjo prie modernios medicinos kūrimo Lietuvoje. 1964 metais atliko pirmąją atvirąją širdies operaciją, 1987-aisiais – pirmąją širdies transplantaciją. Profesoriaus suburta komanda buvo tikra mokslo kalvė. Beveik visi komandos nariai buvo apsigynę disertacijas, nuolat buvo rašomi straipsniai, daromi pranešimai. Profesoriaus credo buvo meilė tėvynei, mokslui ir kenčiančiam žmogui. Tą dažnai mums kartodavo. Tai buvo priesakas ir jo mokiniams“.