Prof. Vytautui Jonui Sirvydžiui 90: profesorius – tikras širdies chirurgijos patriotas

Pasirinkti nereikėjo. Likimas taip lėmė. Kai pradėjau studijas, tokios specialybės nebuvo. Buvo talentingų ir drąsių chirurgų, kurie darė kai kurias uždaras širdies operacijas – užsiūdavo durtines širdies žaizdas, šalindavo sukalkėjusį perikardą (širdies maišą, širdiplėvę), praplatindavo susiaurėjusius širdies vožtuvus. Tačiau buvo chirurgai, kurie siekė progreso ir dėjo daug pastangų, kad Lietuvoje būtų sukurtos sąlygos atlikti sudėtingas atviras širdies operacijas, kai būtų ištaisomos sudėtingos įgimtos ir įgytos, ligų sukeltos širdies ydos. Vilniuje to ėmėsi profesorius Pranas Norkūnas ir jo mokinys Algimantas Marcinkevičius. Jie 1956 metais Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vivariumo laboratorijoje pradėjo sudėtingus hipotermijos (kūno atšaldymo) eksperimentus.

Studentus, kurie norėjo būti chirurgais, kvietė dalyvauti eksperimentuose. Aš buvau vienas iš jų, nes jau stodamas į Medicinos fakultetą buvau pasiryžęs tapti chirurgu. O eksperimentai vykdavo nuolatos – vieni baigdavosi, prasidėdavo kiti. Kūrėsi moderni širdies chirurgija ir kuo būti nebereikėjo galvoti.

Dauguma širdies operacijų yra sudėtingos, o ypač darant jas pirmą kartą. Operuoja ne vienas žmogus, dirba visa komanda: chirurgai, anesteziologai, dirbtinės kraujo apytakos specialistai, operacinės ir anesteziologijos sesutės (dabar jos vadinamos slaugytojomis).

Nuo pat pirmųjų operacijų aš buvau vienas iš chirurgų grupės narių. Pirmosioms operacijoms vadovavo klinikos vadovas profesorius Algimantas Marcinkevičius. Mes, jo asistentai,  išgyvendavome tokią pačią įtampą, kaip ir vadovas: jautėme didelę atsakomybę ir lygiai taip pat džiaugėmės sėkme, o kartais, atsitikus nesėkmei, kartu jausdavome nusivylimą. Mūsų patirtis didėjo, buvo diegiamos naujos vis sudėtingesnės operacijos. Atmintyje labiausiai išlieka pirmą kartą atliktos operacijos.

Viena iš ryškiausių – pirmoji atvira širdies operacija naudojant dirbtinę kraujo apytaką: mergaitei užsiūtas skilvelių pertvaros defektas. Šiandien tai įprasta širdies operacija.

Toliau buvo diegiamos vis sudėtingesnės įgimtų širdies ydų operacijos, gyvybę gelbstinčios operacijos naujagimiams, širdies vožtuvų ydų ištaisymo, vožtuvų protezavimo, vainikinių širdies arterijų šuntavimo, širdies ir aortos aneurizmos operacijos. Visos klinikos susikaupimą, entuziazmą ir džiaugsmą sukėlė pirmoji širdies persodinimo operacija.

Labai svarbios buvo pirmųjų dirbtinių širdies skilvelių implantavimo operacijos, EKMO sistemų panaudojimo operacijos žmogaus gyvybei gelbėti.

Iki šiol vis dar kankina nesėkmių prisiminimas, vis dar galvoju, ką reikėjo daryti kitaip, kokios buvo jų priežastys.

Džiaugsmą sukelia ir primena buvę ligoniai, kurie sutikę mane ligoninės koridoriuje, pasisveikina ir sako, kad aš jam dariau operaciją prieš daugelį metų ir dabar jam gerai.

Ypatingų nuopelnų sau nepriskiriu ir nežinau. Džiaugiuosi ir dėkoju likimui. Likimas lėmė įdomią ir Lietuvos žmonėms labai svarbią profesiją. Šios profesijos atsiradimas lėmė ženklią Lietuvos medicinos pažangą ir prisidėjo prie Lietuvos tapimo aukštos civilizacijos valstybe, o aš buvau vienas iš šiek tiek prie to prisidėjusiųjų.

Likimas lėmė nuostabius vadovus ir puikius bendradarbius – ištikimus draugus. Visada dalindavomės žiniomis, patirtimi ir vienas iš kito mokėmės. Tad kuris didesnis mokytojas – taip ir neaišku. Buvau atviras žmogui ir dalinausi su visais tuo, ką žinojau.

Nors antroje gyvenimo pusėje buvau klinikos vadovas, elgiausi taip pat, kaip ir anksčiau – mokiausi iš bendraamžių ir jaunesnių talentų. 

Klinikoje išaugo daug talentingų chirurgų, kurie šiandien daro sudėtingiausias operacijas ir turi savo pasekėjus. Aš visiems buvau atviras ir nežinau, kuriuos laikyti savo mokiniais, nes iš daugelio ir aš mokiausi, pastebėjęs jų talentus. Jei kuris pasako, kad iš manęs kažko išmoko – labai džiaugiuosi.

Laikiausi profesoriaus A. Marcinkevičiaus principo „Tarnauti mokslui ir gimtajam kraštui” ir mūsų jaunesnių darbuotojų pasiryžimo dirbti atkakliai, sunkiai ir pasiekti geresnių rezultatų už žymiai turtingesnes Maskvos Širdies chirurgijos klinikas.

Esu modernios širdies chirurgijos Lietuvoje kūrimosi dalyvis nuo pat šio proceso pradžios. Nueitas ilgas, sudėtingas, kūrybingas ir sunkus kelias.

Būtina įvertinti nuopelnus ir talentingų, drąsių chirurgų, kurie bandydavo išgelbėti mirštančio žmogaus gyvybę, užsiūdami durtines širdies žaizdas. Pirmoji tokia operacija 1926 m. atlikta Panevėžyje, chirurgas V. Gusevas. Ir bendro profilio chirurgai, pradėję uždaras širdies operacijas 1958 m. (Vilniuje B. Efrosas, A. Sučila, A. Pronckus, Kaune – J. Brėdikis, 1958 m.).

Kuriant modernią širdies chirurgiją, reikėjo susikurti bent minimalias sąlygas: įsigyti modernesnę širdies ligų diagnostikos aparatūrą, operacinėje turėti anesteziologijos aparatūrą ir svarbiausia – dirbtinės kraujo apytakos aparatą ir dar geresnius specialius chirurginius instrumentus.

Vilniaus chirurgams labai padėjo Vilniaus universitete įkurta Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorija. Jos moksliniais bendradarbiais tapo jauni, talentingiausi, medicinos studijas baigę aktyvūs chirurgijos mokslinio būrelio nariai, daug laiko paaukoję eksperimentams vivariume. Laboratorijai įsigijus dirbtinės kraujo apytakos aparatą, pirmiausia pradėti eksperimentai, siekiant išmokti jį prijungti šunelio organizmui. Kiek vėliau grupė eksperimentatorių, vadovaujama profesoriaus A. Marcinkevičiaus, vyko į Novosibirską, į Kraujotakos patologijos institutą, kuriam vadovavo akademikas profesorius Jevgenijus Mešalkinas, buvęs mūsų profesoriaus A. Marcinkevičiaus daktaro disertacijos mokslinis konsultantas.

Ten visą mėnesį grupės nariai stebėjo klinikoje atliekamas operacijas, asistavo chirurgams. Po pietų dirbo eksperimentinėje laboratorijoje, tobulino įgūdžius su dirbtinės kraujo apytakos aparatu. Labai draugiškas ir labai daug padėjo instituto dirbtinės kraujo apytakos laboratorijos vadovas lietuvis tremtinys Jeronimas Stundžia. Grįžę iš Novosibirsko į Lietuvą, jautėmės galintys pradėti atviras širdies operacijas. Taigi, pirmoji tokia operacija įvyko 1964 m. spalio 15 d. Operaciją vilniečiams padėjo atlikti akademikas prof. J. Mešalkinas ir daktaras J. Stundžia, dar kelios operacijos buvo atliktos dalyvaujant svečiams iš Novosibirsko.

Po to prasidėjo savarankiškas, ilgas ir sunkus širdies chirurgijos kelias iš mažos Vilniaus miesto Trečiosios klinikinės ligoninės į Vilniaus miesto Antakalnio klinikinę ligoninę, kur buvo įkurti du skyriai: vienas – Širdies chirurgijos, kitas – Kraujagyslių chirurgijos, keturios operacinės, 8 lovų intensyviosios terapijos pooperacinės slaugos skyrius, taip pat širdies zondavimo ir angiografijų kabinetas.

Antakalnio klinikose jau vyko intensyvus darbas ir buvo daroma nemažai sudėtingų širdies operacijų. Kelionės finišas buvo 1983 metų persikėlimas į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Čia darbas žymiai suintensyvėjo. Vilniaus Širdies chirurgijos klinika tapo žinoma Sovietų Sąjungoje. Nemažai ligonių norėjo, kad jiems širdies operacija būtų atliekama Vilniuje.

Visgi pats didžiausias perversmas, kaip ir visoje Lietuvoje, įvyko atkūrus nepriklausomybę. Patriotinis nusiteikimas kėlė pasididžiavimą, pasiryžimą dar atkakliau dirbti ir tarnauti Lietuvos žmonėms. Atsivėrė sienos, galimybės išvykti į moderniausias Vakarų širdies chirurgijos klinikas, dalyvauti tarptautiniuose ir pasaulio kongresuose. Pamatėme, kaip mes atsiliekame technologijų srityje, kaip skiriasi rusiški instrumentai ir aparatūra nuo vakarietiškų, tačiau žmonės tokie patys: draugiški ir norintys padėti. Nors nepriklausomybės pradžioje Lietuva patyrė ekonominių sunkumų, viskas greitai keitėsi, medicina progresavo itin sparčiai. Po pirmojo penkmečio Lietuvoje jau nebeliko prastų rusiškų instrumentų ir aparatūros. Širdies chirurgijos klinikos operacinėse ir intensyviosios slaugos palatose buvo įdiegta naujausia moderni aparatūra. Ligoniams chirurgai pradėjo implantuoti modernius vakarietiškus dirbtinius širdies vožtuvus, atsirado modernūs sąnarių protezai. Akių ligų gydytojai žmonėms atveria šviesą, implantuoja skaidrius lęšiukus. To anksčiau nebuvo ir nežinia, kada būtų atsiradę.

Šiandien visos didžiosios Lietuvos ligoninės yra aprūpintos viskuo, ką turi ligoninės Vakaruose. Lietuvoje visų chirurginių specialybių chirurgai atlieka sudėtingiausias operacijas, kurios daromos pasaulyje.

Lietuvoje skundžiamasi, kad ligoniams visgi sunku patekti pas gydytojus, reikia ilgai laukti vizito. Kodėl taip yra, aš nežinau, nes mano darbas buvo kitoks. Galbūt daroma per daug nereikalingų reformų.

Tikrai nežinau, nes jau 15 metų nebedirbu. Stebiu, kaip viskas vyksta. Džiaugiuosi mano mylimos Vilniaus Širdies chirurgijos klinikos laimėjimais ir liūdžiu, kai jiems iškyla vienokių ar kitokių sunkumų.

Esu konservatyvių pažiūrų žmogus ir manau, kad reformos reikalingos tik ten, kur darbas nesiseka.

  

Nelabai žinau, kas yra įkvėpimas. Kai dirbau, tai norėjau dirbti sąžiningai, mylėjau savo profesiją ir žmones, kuriems galėjau padėti.

Dabar esu pensininkas ir, kol galiu, tol krutu, o užsiėmimo pagal savo galimybes visada galima surasti, nes gyvenimas labai įdomus: šeima, vaikai, anūkai, politika, istorija, kultūra, menas, sportas.

Manau, kad prie to galėtų prisidėti šie dalykai: patriotiškas nusiteikimas Lietuvai, meilė savo profesijai ir ligoniams, džiaugsmas šeimoje, darna su žmona, vaikais ir anūkais, malonūs bendradarbiai, draugai, kaimynai. Saikas valgymui, sportui ir vynui.

Pirmiausia pabūti su širdies chirurgais, padraugauti, pamatyti jų darbą ir įsitikinti, kad jis jums patinka, ir kad turėsite tokiam darbui jėgų. Jeigu taip, tai atkakliai to siekite: mokykitės, skaitykite, asistuokite operacijoms, slaugykite ligonius ir nepraraskite vilties.  

Kiekvienas žmogus turi svajonių. Senam žmogui jos kartais pagerina nuotaiką – tuo ir reikia pasidžiaugti! Idėjas įgyvendina jauni. Labai gerai, kai jos tarnauja žmonėms. Baisu, kai tamsios, piktos asmenybės skleidžia baisias idėjas pasauliui ir turi daug pasekėjų. Aš nesuprantu, kaip tai atsitinka.   

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Profesoriaus Vytauto Jono Sirvydžio 90-mečiui: bendražygių, mokinių, kolegų mintys apie savo Mokytoją

Profesoriaus Vytauto Sirvydžio vardas neatsiejamas nuo Lietuvos širdies chirurgijos istorijos. Jo rankos išgelbėjo ne vieną gyvybę, sukauptos žinios ir įžvalgos atvėrė duris pažangioms medicinos naujovėms, jo mokiniai šiandien tęsia pradėtus darbus, nešdami perduotą patirtį ir vertybes. Profesorius – ne tik chirurgas, mokslininkas ir mokytojas, bet ir asmenybė, savo gyvenimą paskyrusi ne tik pacientams, bet ir kolegų gerovei, visuomet suvokusi, kad tikruosius darbus lydi ne šlovė, o atsakomybė ir pasišventimas.

Kardiologijos ir angiologijos centro gydytojas kardiologas prof. Pranas Šerpytis:

Prof. Vytautas Sirvydis — tvirtas, galingas, žavus savo paprastumu — tarsi Lietuvos ąžuolas, įsišaknijęs širdies chirurgijos istorijoje. Jo dėka turime puikiai išvystytą ir saugią širdies chirurgiją, kurioje gera dirbti ir tobulėti.

Širdies ir krūtinės chirurgijos centro vadovas prof. Kęstutis Ručinskas:

Profesoriui parašyčiau haiku:

Pagarba žmogui ir begalinis darbštumas,

Inovacijos ir optimizmas,

Ir dar užsispyrimas nesustoti...

Kardiologijos ir angiologijos centro gydytojas kardiologas profesorius akademikas Aleksandras Laucevičius:

Kartu dėjome daug pastangų siekdami įkurti Širdies ir kraujagyslių mokslinį-klinikinį centrą. Buvome arti tikslo, tačiau pasikeitus rektoriui, šio sumanymo pabaigti nepavyko. Tarp daugybės profesoriaus nuveiktų darbų išskirčiau ir jo svarų indėlį įkuriant Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Širdies chirurgijos ir kardiologijos centrą.

Širdies ir krūtinės chirurgijos centro gydytojas širdies chirurgas Dobilas Barysas:

Ypatingas profesoriaus Vytauto Sirvydžio bruožas – didžiulis atsidavimas pacientams ir begalinis reiklumas sau bei kolegoms. Tai suvokiau vos tik atėjęs dirbti į a. a. akademiko Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujamą kliniką.

Net sudėtingiausiose situacijose Profesorius, negailėdamas nei savo, nei kolegų pastangų, laiko ir sveikatos, siekdavo padaryti viską, kad pacientas būtų išgelbėtas. Jei jis tardavo: „Reikia mokėti pripažinti savo pralaimėjimą“, būdavo aišku, kad padaryta viskas, kas įmanoma, ir daugiau padaryti negalėtų net pats Dievas.

Kitas ypatingas Profesoriaus bruožas – išskirtinis padorumas. Šią nepaprastai svarbią žmogiškąją savybę, įdiegtą šeimos ir mokytojų, Nepriklausomos Lietuvos inteligentų, Profesorius stengėsi perduoti ir mums.

Kiekvienas atsidavęs mokinys nori tapti panašus į savo mokytoją. Kai tik pradėjau dirbti, Profesorius šiek tiek šlubčiojo. Po kurio laiko netyčia pastebėjau, kad ir aš pradėjau šlubčioti...

Lietuvos medicinai labai pasisekė, kad tokie žmonės kaip Profesorius mūsų šalyje, nepaisant visų sovietmečiui būdingų sunkumų ir kliūčių, pasėjo ir išaugino širdies chirurgiją. Tai buvo sunkus ir atsakingas darbas, kurio vaisius mes raškome šiandieną.

Anesteziologijos, intensyviosios terapijos ir skausmo gydymo centro gydytojas anesteziologas-reanimatologas prof. Robertas Samalavičius:

Prof. Vytautas Sirvydis – tai Lietuvos chirurgijos aukso amžius. Jo ypatingas indėlis juntamas ne tik širdies chirurgijoje, bet ir vystant kardioanesteziologiją.

Širdies ir krūtinės chirurgijos centro skyriaus vedėjas gydytojas širdies chirurgas doc. Vilius Janušauskas:

Profesorius Vytautas Sirvydis – tikras širdies chirurgijos patriotas – neabejotinai įamžino šią išskirtinę specialybę. Jis tvirtai tikėjo, kad kiekviena širdies liga yra iššūkis, kurį, jeigu galima, reikia spręsti chirurgiškai. Neapsiribodamas vien technologiniais sprendimais, prof. Vytautas Sirvydis kūrė širdies chirurgiją kaip gyvenimo būdą, reikalaujantį chirurgo drąsos, atsidavimo ir nuolatinio tobulėjimo. Jo pasitikėjimas operacinių procedūrų galimybėmis buvo nuolat stiprinamas, o jo domėjimasis šia sritimi išlieka neblėstantis iki šių dienų.

Prisimenu vieną iš tarptautinių konferencijų, kurioje dalyvavau kartu su profesoriumi. Tarp konferencijos dalyvių pamačiau Amerikos širdies chirurgijos guru Džeimsą Koksą. Tarstelėjau profesoriui,  kad būtų įdomi jo nuomonė man rūpimu klausimu. Prof. V. Sirvydis paimdamas mane už alkūnės pasakė – eik ir klausk, nieko nebijok. Ir tikrai nepasigailėjau – su manimi jis bendravo labai gražiai, aiškino ir išdėstė savo mintis apie tai, kuo domėjausi. Prof. Sirvydis tokiu savo gestu parodė, kad nereikia tų žmonių varžytis, reikia jų klausti – ir jie pasidalins bei praturtins žiniomis.

Be techninių įgūdžių prof. V. Sirvydis ypatingą dėmesį skyrė kolektyvo kaip vieningos komandos formavimui ir stiprinimui – rūpinosi ir globojo kiekvieną. Jis primindavo, kad nuolatinis mokymasis bei dalijimasis patirtimi yra neatsiejama profesinio tobulėjimo dalis, gyvybiškai svarbi pamoka kiekvienam, siekiančiam chirurginės praktikos.

Būdami profesoriaus Vytauto Sirvydžio mokiniai, mes gavome ne tik išskirtinės chirurgijos praktikos įgūdžių, bet ir supratome, koks unikalus bei svarbus yra širdies chirurgo vaidmuo. Jo palikimas įkvepia mus nuolat siekti aukštesnių standartų ir neprarasti tikėjimo naujomis žiniomis, kurios stiprina tiek mūsų profesiją, tiek asmeninį augimą.

Širdies ir krūtinės chirurgijos centro gydytojas širdies chirurgas doc. Aleksejus Zorinas:

Širdies chirurgijoje esu nuo 2004 metų. Per visą šį laiką iš profesoriaus niekada nesu pajutęs nepagrįsto griežtumo ar nepelnytos kritikos. Jis buvo tvarkos, sistemingo ir nuoseklaus darbo šalininkas.

Nuolat domėjosi naujovėmis – sekė inovacijas, gilinosi, kas ir kur atliekama, kaip tai galima pritaikyti mūsų darbe. Tą patį skatino daryti ir mus: „Važiuokit, dalyvaukit, domėkitės, ieškokit!“ – tai buvo jo nuolatinis raginimas.

Jis ne tik ypatingai šiltas žmogus, bet ir gyvybingas, stiprus, kantrus.

Vienas iš mano prisiminimų tarptautinėje konferencijoje, kurioje turėjau skaityti pranešimą. Net ir tą pačią dieną dar jį gludinau, tobulinau, kol priėjo profesorius ir tarė: „Viską tu jau puikiai parengei. Eik bendrauti su žmonėmis, klausinėk jų. Jei sėdėsi nuošaliai ir nebendrausi – netobulėsi.“ Šią jo pamoką įsidėmėjau visam gyvenimui.

Milžiniškas prof. V. Sirvydžio indėlis širdies transplantacijų srityje. Jis ne tik tobulino chirurginę metodiką, bet ir sistemingai kūrė visą dokumentacijos bazę. Širdies chirurgija jam buvo tarsi vienas vaikas, o transplantacija – kitas. Šią išskirtinę operaciją jis pavertė kasdienybe, įprastu, tačiau ne mažiau stebuklingu procesu.

Vienas iš reikšmingiausių jo darbų – dirbtinių širdies skilvelių implantavimas. Kai profesorius pradėjo juos implantuoti, kad ligoniai galėtų sulaukti transplantacijos, tai atrodė kaip medicinos stebuklas. Šiandien tai tapo įprasta praktika. Tačiau jis jau tuomet vizionieriškai numatė, kad tai bus širdies nepakankamumo gydymo ateitis. Operacijos buvo ilgos, sudėtingos, o jis –  valingas ir ištvermingas.

Jaučiuosi gavęs didžiulę dovaną, kad galėjau visa tai matyti ir aktyviai dalyvauti šiame procese.

Profesorius mokėjo atrasti tinkamus žodžius, įkvėpti ir motyvuoti mus, jaunus chirurgus. Jis ne tik mylėjo širdies chirurgiją – jis šventai tikėjo, kad tai yra stebuklas. Ta meile dosniai dalinosi su mumis.

Jis tikras lyderis ir moralinis pavyzdys.

Kardiologijos ir angiologijos centro skyriaus vedėja gydytoja kardiologė dr. Vytė Maneikienė:

Mokslus baigiau Kaune, todėl atėjusi dirbti į Širdies chirurgijos kliniką nepažinojau nei kolegų, nei vadovų – jie nebuvo mano mokytojai ar bendramoksliai. Dėl to bet koks geras žodis ar padrąsinimas buvo ypač svarbus. Taip pat reikšminga buvo tai, kaip buvo vertinamas darbas ir sprendžiamos klaidos.

Iki šiol prisimenu vieną nutikimą, kai mane ištiko vadinamasis žmogiškasis faktorius. Vieną pacientę ruošėme operacijai, tačiau pamiršau iš vakaro nutraukti kraują skystinančius vaistus. Tai reiškė, kad operacija tądien negalėjo vykti. Nepaprastai susinervinau, išsigandau ir su kulnus pasiekusia širdimi ėjau pas profesorių pasakyti, kas nutiko. Jo reakcija buvo tokia žmogiška, kad iki šiol ją prisimenu. Jis mano klaidą priėmė tėviškai, ramiai. Profesorius buvo ne tik reiklus ir atsakingas vadovas, bet ir globėjiškas bei labai žmogiškas, niekada be reikalo nekildavo jokio susierzinimo ar aštrių reakcijų. Gerbiu ir myliu jį iki šiol.

Įsimintinas ir jo elgesys su pacientais. Jis visada žiūrėdavo jiems į akis, skirdavo laiko tiek, kiek reikia, palaikydavo už rankos, apkabindavo per pečius – tai buvo tikras, nuoširdus dėmesys kiekvienam ligoniui. Matydavau, kaip tai svarbu žmonėms.

Nepaisant savo profesinių aukštumų, pažinties su aukščiausiais valdžios ir medicinos atstovais, jis visiems skyrė vienodai rūpestingą dėmesį – tiek garbiems asmenims, tiek paprastiems pacientams iš mažų miestelių ar kaimų. Iš jo išmokau svarbiausias žmogiškumo pamokas.

Net ir baigęs aktyvų darbą, jis liko neatsiejamas nuo širdies chirurgijos – jam vis dar rūpi, kaip mes gyvename, jis visada turi patarimų ir pastebėjimų kolegoms. Jo darbas buvo ir yra jo gyvenimas.

Jis – išskirtinė asmenybė: paprastas, žemiškas, inteligentiškas, taktiškas, aiškiai dėstantis mintis, puikus pedagogas. Jo aplinkoje visada telkėsi žmonės su aukščiausiomis vertybėmis. Tai žmogus, kurio kruopštus darbas, aštrus protas, emocinis stabilumas ir vidinė dvasinė ramybė įkvėpė daugelį.

Širdies ir krūtinės chirurgijos centro gydytojas širdies chirurgas prof. Virgilijus Tarutis:

Profesorius V. Sirvydis pradėjo ir ištobulino įgimtų širdies ydų operacijas, jis yra įgimtų širdies ydų chirurgijos pradininkas ir organizatorius Lietuvoje. Santaros klinikų Širdies chirurgijos centre sukūrė įgimtų širdies ydų chirurginės pagalbos struktūrą, pradėjo sudėtingų kompleksinių įgimtų širdies ydų operacijas: stambiųjų kraujagyslių transpozicijos naujagimiams, kairiosios širdies hipoplazijos sindromo, kritinės aortos vožtuvo stenozės. Profesorius išvystė vieno skilvelio kraujotakos formavimo etapinį chirurginį gydymą, pradėjo Ross’o operacijas vaikams ir širdies transplantacijas vaikams. Profesorius yra suaugusiųjų su įgimtų širdies ydų chirurgijos Lietuvoje pradininkas,  išugdęs ir išmokęs dabartinius įgimtų širdies ydų chirurgus.

Jaunosios širdies chirurgų kartos vardu – Širdies ir krūtinės chirurgijos centro gydytojas širdies chirurgas Andrej Podkopajev:

Dėkingi Jums už Jūsų rūpestį, įskiepytą norą tobulėti ir siekti tikslų. Linkime sveikatos ir tikimės, kad mūsų pasiekimai Jus džiugina.

„Profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubo“ vadovė Marija Virketienė:

Profesoriumi Vytautu Sirvydžiu žavėtasi ne tik dėl jo profesinių gebėjimų, bet ir dėl tvirtų vertybių. Jo gyvenimas ir kalbos – be veidmainystės ar melo. Jo tiesumas – tai tikrųjų vertybių išraiška. Kalbėdamas tiek su ligoninės administracija, tiek su politikais, jis visada išlikdavo sąžiningas ir atviras.

Profesorius turėjo aiškią viziją ir siekė užsibrėžtų tikslų. Jo mokytojai – profesoriai Algimantas Marcinkevičius ir Pranas Norkūnas – buvo epochinio mąstymo žmonės, o jis perėmė jų bruožus ir tapo kovotoju už teisybę.

Per savo gyvenimą profesorius išgyveno daugybę reformų, lydimų politinių virsmų. Dažnai naujai atėję politikai stengdavosi paneigti viską, kas buvo sukurta iki jų, tačiau profesorius nepasidavė šiai destrukcijai. Jis buvo kūrėjas. Dažnai mėgdavo retoriškai klausti – „medicina yra mokslas ar menas?“. Stebuklu jis laikė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, atnešusį naują etapą tiek medicinoje, tiek jam pačiam: atsivėrė visai kitos galimybės semtis naujovių iš pasaulio pasiekimų.

Būdamas nepaprastai stiprios valios žmogus, profesorius niekada nepasidavė sunkumams, niekada nesidairė į lengvesnius kelius, o rinkosi tuos, kurie vedė į tikslą.

Jo optimizmas ir tikėjimas jaunąja karta užkrečiantis. Profesorius džiaugėsi, matydamas jaunus žmones, ateinančius į mediciną, ir visada skatino juos siekti žinių, klausti, ieškoti atsakymų. Jis pats niekada nesitenkino paviršutiniškais atsakymais – visada siekdavo suprasti esmę, išsiaiškinti „kodėl“. Šis nuolatinis siekis gilintis, klausti ir nepasitenkinti lengvais atsakymais bylojo apie jo nepaprastą intelektą ir atsidavimą savo pašaukimui.

Profesorius Vytautas Sirvydis – ne tik puikus gydytojas, bet ir žmogus, kurio vertybinis pamatas nepalūžo net sunkiausiomis akimirkomis. Jo gyvenimo kelias – tai pavyzdys, kaip laikantis aukščiausių principų galima ne tik išlikti ištikimam sau, bet ir kurti prasmingus pokyčius visai visuomenei.